Ar kuriant mokymus su DI instrukcinio dizainerio nebereikia?
Įsivaizduokite, kad renkatės iš dviejų mokymų variantų. Vieną jų sukūrė dirbtinis intelektas (DI), kitą – instrukcinis dizaineris, specialistas, kuris informaciją paverčia prasmingu ir efektyviu mokymosi procesu.
Iš pirmo žvilgsnio abu kursai gali atrodyti panašiai: aiški struktūra, tvarkingos skaidrės, profesionalus įgarsinimas, interaktyvios užduotys. Tačiau vienoda forma dar nereiškia vienodo rezultato.
Kuriant mokymus su dirbtiniu intelektu kyla vis dažnesnis klausimas – ar instrukcinio dizainerio vaidmuo vis dar reikalingas? Šiame straipsnyje „Talentator“ instrukcinis dizaineris Paulius Mieželis dalijasi, kodėl technologijos gali padėti kurti mokymus greičiau, tačiau žmogaus ekspertizė išlieka būtina siekiant sukurti veiksmingą mokymosi patirtį.
Šiandien su DI bet kas gali greitai sugeneruoti turinį, kuris atrodo kaip mokymai. Tačiau tam, kad mokymai veiktų, reikalingi instrukcinio dizaino sprendimai, kurie sunkiau pastebimi. Tad aptarkime juos.
Pirmasis sprendimas priimamas dar prieš pradedant gilintis į medžiagą: ar mokymai apskritai gali išspręsti problemą?
Skamba keistai, kai jau nuspręsta įsigyti mokymus. DI tokio klausimo nekelia: pateiksi temą ir gausi kursą. Bet ne visada problema kyla dėl žinių stokos. Kartais žmonės elgiasi netinkamai, kai neveikia procesai, trūksta tinkamų įrankių arba kai mano, kad dirbti teisingai tiesiog neapsimoka. Todėl instrukcinis dizaineris pirmiausia aiškinasi, koks elgesys turi pasikeisti ir kas tam trukdo. Be tokios analizės rizikuojama smarkiai prašauti.
Antrasis sprendimas: atsirinkti, ko nemokyti.
DI dažniausiai įtraukia viską, nes kuo išsamiau, tuo kursas atrodo solidžiau. Mokymų dizaineris elgiasi priešingai – jis atmeta tai, kas nepadeda pasiekti tikslo, net jei tema atrodo įdomi ar užsakovui gaila įdirbio ruošiant pirminę medžiagą. Besimokančiojo dėmesys ribotas, ir kiekviena perteklinė skaidrė jį švaisto. Paradoksalu, bet trumpas kursas gali išmokyti daugiau, nei ilgas.
Trečiasis sprendimas: kaip efektyviai išmokyti.
Sugeneruotas kursas paprastai informuoja. Jis pateikia taisykles, o pabaigoje patikrina, ar jas įsiminėte. Tačiau žinoti taisyklę ir mokėti ją pritaikyti, kai situacija paini ir spaudžia laikas, yra du skirtingi dalykai. Instrukcinis dizaineris kuria būtent tokias situacijas: su realistiškais pasirinkimais, klaidomis ir jų pasekmėmis, kur sprendimą priima pats besimokantysis. Klausydamas gali įsiminti, bet išmoksti tik darydamas.
Ir ketvirtasis: kaip suprasime, kad mokymai pavyko?
Sugeneruoto kurso gali pakakti, jeigu sėkme laikoma tai, kad visi išlaikė testą ir gavo pažymėjimus. Bet instrukcinis dizaineris vertina mokymų dalyvių patirtį ir elgsenos pokyčius: daro mažiau klaidų, laikosi tvarkos, greičiau pradeda dirbti savarankiškai. Kaip tai išmatuoti turi būti apgalvota dar kuriant kursą, o ne rengiant ataskaitą.
Neslėpsiu, kurdami mokymus mes patys kasdien dirbame su DI. Jis padeda apdoroti medžiagą, programuoti, įgarsinti, animuoti, išversti tekstus. Tačiau DI nėra mokymų strategas – jis nesupranta organizacijos konteksto, besimokančiųjų poreikių ir to, koks elgesys turi pasikeisti. Todėl šiandien DI ne pakeičia instrukcinį dizainerį, o tampa jo įrankiu, leidžiančiu daugiau dėmesio skirti svarbiausiam dalykui – kurti mokymus, kurie iš tiesų veikia.
